Spausdinti
Šiaulietė Vilma Bagdanskienė – viena geriausių Lietuvos žolės riedulio teisėjų. Šiomis dienomis Tarptautinė žolės riedulio federacija jai suteikė trečią pagal rangą – tarptautinės kategorijos pirmos klasės teisėjos laipsnį.


Marytė Marcinkevičiūtė (Sportas.info)

Buvai viena iš kandidačių teisėjauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, tačiau svajonė liko neįgyvendinta. Kada sužinojai, jog tau užsidarė durys į Rio?
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį, kada buvo paskelbti arbitrai. Nuojauta tęsėsi nuo vasaros.

Teisėjavau aukšto lygio tarptautiniuose turnyruose, gavau puikius įvertinimus. Nuolat teisėjaudama kaip neutrali teisėja, pusę metų laukiau, kol man bus suteikta tarptautinės kategorijos pirmos klasės teisėjos laipsnis.  

Kai liepos mėnesį jo negavau, manęs nuojauta neapgavo: būsiu nustumta į šoną. Manau, kad suveikė politiniai motyvai.  Gal mes esame per maži šiame pasaulyje arba aš ne tokio lygio teisėja. Tačiau balandžio mėnesį Tarptautinė žolės riedulio federacija man vis dėl to suteikė pirmos klasės tarptautinę kategoriją. Tai tikrai aukštas mano įvertinimas.

Ar labai nusiminei, jog neteisėjausi Rio de Žaneire?
Kaip buvusi sportininkė, šiek tiek. Kaip ir sporte, taip ir gyvenime, nori tobulėti ir eiti į priekį, būti geriausia.

Tarptautinė žolės riedulio federacija kovo antroje pusėje man suteikė galimybę Namibijoje teisėjauti pasaulio jaunimo (iki 21 m.) čempionato atrankos Afrikos zonos turnyre.

Ten praleidau dvi savaites. Žaidė merginos ir vaikinai, aš kartu su viena kroate buvome neutralios teisėjos ir vadovavome merginų kovoms.

Ar teko teisėjauti pasaulio ir Europos čempionatuose?
Ne. Teisėjavau Londono olimpinių žaidynių atrankos varžybose Naujajame Delyje, 2015-aisiais - antrame pagal svarbumą pasaulio „Trophy“ turnyre Glazge.

Ar yra vilčių teisėjauti Tokijo olimpinėse žaidynėse?
Kodėl gi ne, man dabar – 37-eri. Teisėjauti gali iki 45 metų, o jeigu turi gerą vardą - ir iki 47-erių.

Yra pavyzdžių, kai ne viena teisėja pirmą kartą dirbo olimpinėse žaidynėse, būdamos 40-41erių. Viskas priklauso nuo sveikatos, noro.

Man kiekvienas turnyras yra puikus seminaras. Tai ne tik teisėjavimas, bet ir naujų žmonių, šalių pažinimas.

Save išbandau kitoje aplinkoje, o tai yra savotiška gyvenimo vadyba. Aikštelės valdymas - tai ir yra konfliktų sprendimo būdas, psichologiniai žaidimai. Tai – didelė puokštė, į kurią telpa labai daug kas. 

Per rungtynes būnate rami, nepastebima aikštėje, ar tai būtų galima įvardyti kaip  jūsų teisėjavimo stilių?

Taip, turiu savo asmeninį teisėjavimo stilių. Save priskiriu prie ramesnių žmonių, tokia esu ir aikštėje.

Teisėjas aikštėje neturi matytis, jis tik reikiamu momentu turi sušvilpti. Esu Lietuvos žolės riedulio federacijos teisėjų komisijos pirmininkė, mes dabar auginamės jaunus savo sporto šakos arbitrus. Jau yra teisėjų, kurie teisėjauja nuo 18-19 metų ir jiems stengiamės suteikti šansą save atrasti bei padėti.

O iš ko jūs mokėtės?
Realiai manęs niekas neugdė. Daug metų buvau Šiaulių „Gintros“ komandos kapitonė, tas administravimas aikštėje, kontaktas su teisėjais skatino mane irgi paimti į rankas teisėjos švilpuką.  Pamažu su pertraukomis pradėjau teisėjauti, o nenutraukiamai - nuo 2009-ųjų, gimus antram sūnui. Dabar jau esu sukaupusi teisėjavimo stažą ir privalau juo dalintis su jaunesniąja karta.

Noriu, kad tarp mūsų nebūtų didelio skirtumo. Turime užauginti naująją kartą. Jeigu augsime visi kartu, visiems bus lengviau.

Ar sūnūs irgi žaidžia žolės riedulį?
Gaila, bet nei vyresnysis 12-metis Dangis, nei 9-erių Vakaris nežaidžia žolės riedulio. Jų nuo mažumės neskatinau to daryti. Taip išėjo, kad Dangis susižavėjo šachmatais. Sportininkas nebuvo ir mano vyras, kuris mane surado sporte. 

Ar teisėjaujate tik moterų ar ir vyrų rungtynėms?

Vyrų susitikimams teisėjauju, jiems paprašius. Vyrams per daug nesiperšu, man užtenka veiklos ir su moterų komandomis.

Dabar daugiausia varžybų vyksta Vilniuje ir Panevėžyje, mes esame pasiskirstę regionais.

Daugiau teisėjauju Šiauliuose ir Panevėžyje, o į Vilnių atvažiuoju, esant poreikiui arba į rimtus turnyrus.

Esu neutrali teisėja, priklausau Tarptautinei žolės riedulio federacijai. Kaip neutrali teisėja, iškvietimus gaunu gana dažnai. 

Praeityje buvote gero lygio žolės riedulininkė, kiek metų rungtyniavote?
Pratybas lankiau nuo penktos klasės, mano pirmoji trenerė – šiaulietė Genutė Juodienė.

Pagrindinė mano karjera tęsėsi paauglystės metais, kai žaidžiau trenerio Vaidoto Vaičeliūno komandoje.

Žaidžiau puolėjos pozicijoje, o metams bėgant šią vietą teko užleisti energingesnėms žolės riedulininkėms. Tapau priekinės linijos gynėja.

Dirbate „Swedbanke“, ar atsakingas darbas netrukdo išvykti į varžybas?
Banke dirbu jau vienuoliktus metus, esu vyresnioji administratorė. Labai puiku dirbti didelėje organizacijoje, yra daug žmonių, kurie mane gali pavaduoti.

Sportą, šeimą ir darbą nėra lengva derinti, kažkas, žinoma, visada nukenčia, tačiau, kol dar galiu, tol vežu. Kas yra geriausio iš gyvenimo, tą ir pasiimu.

Šiemet buvote Lietuvos uždarų patalpų čempionato moterų grupės vyr. teisėja, kaip vertinate kovas?
Šiemet moterų grupėje buvo nemaža intriga, šalies čempionės bei prizininkės paaiškėjo tik paskutinę varžybų dieną.

Vienvalde lydere buvo Šiaulių „Gintra-Strekte-Universitetas“, bet antrojo rato pradžioje ji dukart sužaidė lygiosiomis ir jos pozicijos susvyravo. Padariusios atitinkamas išvadas, šiaulietės apgynė čempionių titulus.