Vos prieš kelias dienas dviejų mėnesių sukaktį šventęs Panevėžio HC Perkūnas klubas turi kuo pasigirti - šiuo metu komandoje sportuoja daugiau kaip 30 vaikų, komandą treniruoja puikūs ir savo sportiniais pasiekimais galintys didžiuotis treneriai, o didžiausias palaikymas atkeliauja iš sportininkų tėvelių! Panevėžio klubo įkūrėjų, Anos ir Vytauto Rekašių, pasiklausinėjome apie jų pirmuosius žingsnius žolės riedulyje, iškrėstus pokštus, įsimintinas akimirkas, trenerio darbą ir klubo įkūrimo pradžią. Ir žinoma, apie šeimą, kurią vienaip ar kitaip sujungė žolės riedulys.
Klubo treneriai ir įkūrėjai - Ana ir Vytautas.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Vytautas pasakodamas apie pirmuosius žingsnius žolės riedulyje prisimena, jog: „Žolės riedulio karjera prasidėjo 1986 metais, tuomet man buvo dvylika, kai iš Druskininkų grįžęs Valentas Jankevičius pakvietė išbandyti šią sporto šaką. Tuo metu jau buvau išbandęs fechtavimą, o po pirmos žolės riedulio treniruotės ši sporto šaka patiko, sudomino, o visai netrukus iškeliavome į pirmąjį turnyrą Utenoje. Daugybės kitų alternatyvų, kurios egzistuoja šiandien, kaip, pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų ir planšečių tuo metu dar nebuvo, tad pakeliauti su rieduliu po Lietuvos miestus mums buvo itin smagu. Turėjom legendinę kiemo draugų komandą, kurios pagrindiniai žaidėjai dar iki dabar vis susirenka pasižaisti kartu - dalyvaujame veteranų čempionatuose Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, o kartą į savaitę treniruojamės Panevėžyje. Draugai padeda ir vaikus treniruoti, dalija patarimus, parodo vaikams žaidybinių triukų“.
Veteranų turnyras Vilniuje
Anos istorija prasidėjo labai panašiai, kai 2001 metais išbėgus į stadioną pabėgioti, ji buvo pakalbinta žolės riedulio trenerės atkeliauti į pirmą treniruotę. Žolės riedulys buvo pirmoji jos sporto šaka, o po pirmųjų treniruočių ji jau buvo ir pilnateisė komandos narė. Ana prisimena: „Kai man sukako 16 - pradėjau lankyti Gardino Sporto Olimpinio rezervo mokyklą, kurios žolės riedulio komandoje žaidžiau 4 metus, o tuomet mane pakvietė į Gardino Ritm komandą, kurioje pražaidžiau 9 metus“.
Per tiek laiko sporto šakoje buvo ir įdomiausių nutikimų. „Šposų visokių buvom prikrėtę - ir su policija Danijoje teko komandos nariams pabendrauti bandant papildomai užsidirbti pardavinėjant iš Lietuvos atsiveštas prekes, ir nuo trenerių slėpdavomės, ir naktimis nemiegodavome. Bet ne tik šposai rūpėjo - įsimintiniausios man vis dar yra pirmosios uždarų patalpų rungtynės atstovaujant Lietuvą. Mes, Panevėžio klubas, kurį įkurė gerbiamas Virginijus Kulišauskas, kuriam tikrai esu dėkingas už daugybę dalykų, buvome pirmieji pradėję žaisti uždarų patalpų riedulį Lietuvoje, kitos komandos dar buvo labai silpnos, tad Lietuvoje laimėdavom kartais ir 20 įvarčių skirtumu. Tada mus pakvietė atstovauti Lietuvą - įsivaizduokite Lietuvos himnas, vėliava, tik po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Įspūdingos emocijos. Ir baisu labai, ir didžiavomės labai“, - prisimena Vytautas.
Anos karjeroje buvo daugybė aukšto lygio rungtynių - Europos čempionatai, Pasaulio lygos atrankinės varžybos, Kazanės Spartakiada. Kartu su nacionaline Baltarusijos rinktine iki 21 metų uždarose patalpose Ana yra pelniusi aukso medalius, daugelį metų buvo Baltarusijos nacionalinio čempionato aukso medalininke. Ji kikendama pasakoja, kad dalyvaujant Europos čempionate Belgijoje Baltarusijos komandos merginoms rankas spaudė net pats karalius atvykęs pasižiūrėti rungtynių. Tokius dalykus ilgam įsimeni.
Vienas iš Anos apdovanojimų
Niekam nepaslaptis, kad žolės riedulys šiuos sportininkus sujungė į vieną šeimą, o mes iškamantinėjome, kaip tai nutiko:
„Facebook pasirodė Anos profilis ir aš pakviečiau ją į draugus, o ji priimė. Aš ją vis pastebėdavau, kai su Baltarusijos Ritm komanda atvažiuodavo į Lietuvą, kažkur prieš du metus dar ir Žalgirio taurėje nužiūrėjau. Taip ir buvome Facebook draugai kurį laiką, tačiau nesikalbėjome. Per vienas Kalėdas persiunčiau vieną iš tų eilėraštukų, kur visi vieni kitiems siuntinėja, o ji paimė ir atrašė. Tada vis paplepėdavome ir nuvykau į Gardiną pas ją susipažinti. Bendravome, bendravome... Ir matote, kaip viskas baigėsi - gyvename kartu Lietuvoje“, - pasakoja Vytautas.
Smalsaujame, ar tai buvo paskata atidaryti žolės riedulio klubą Panevėžyje, tačiau Vytautas tik nusišypso: „Jau daugiau kaip 3 metus norėjau atkurti žolės riedulį Panevėžyje, tačiau buvau vienas kaip pirštas, visi buvo užsiėmę. Pagalvojau, kad galima būtų pradėti nuo žolės riedulio etato sporto mokykloje, tačiau išsigandau - galvojau, kad vienas nesusitvarkysiu. Reikėtų vienam treniruoti ir dar visus vadybinius reikalus tvarkyti. Tuomet susipažinome su Ana, persikėleme į Lietuvą, ji yra baigusi žolės riedulio trenerės specialybę. Susitvarkėme oficialius dokumentus ir tuomet atsikėlę vieną rytą nusprendėme - važiuojame į mokyklą. Nuvykome, pristatėme sporto šaką, patikome vaikams ir tėveliams, jie atėjo į vieną - kitą treniruotę, pradėjo lankyti, suformavome grupes. Šiuo metu turime apie 30 8-12 metų amžiaus mergaičių ir berniukų. Treniruotes darome įvairiai - visiems kartu, o prieš varžybas stipriausiems vaikams darome treniruotes atskirai. Su Ana treniruotes vedame kartu, o be jų dar turime pokalbius su tėveliais, keliones, aprangas ir kitus vadybinius reikalus susitvarkyti, kuriuos dažniau prižiūriu aš.“
Pirmasis klubo inventorius
Ana mielai prideda, jog Lietuvoje jaučiasi puikiai, būti trenere jai patinka. Visi aplinkui draugiški, o su vaikais dirbti įdomu. „Lietuvos žolės riedulys turi komandų, resursų, potencialo. Trūksta tik daugiau kokurencijos ir adrenalino. O vaikams reikia daugiau motyvacijos, reikia juos mokyti mylėti šį sportą. Todėl reikia dirbti ne tik su vaikais, bet ir mokytojais, tėveliais ir visais kitais, kad tą motyvaciją palaikytume. Jeigu vaikai laimingi - laimingi esame ir mes. Tik tokioje sistemoje bus ir rezultatas. Žinoma, ne visi geri žaidėjai yra geri treneriai ir atvirščiai, tačiau reikia bandyti. Kad ir mes - augant klubui reikės ir patiems daugiau pasimokyti, nueiti į kursus, nes būti treneriu, tai ne tik puikiai išmanyti sporto šaką, tačiau ir naujausiais technologijas, fizinio pasiruošimo pagrindus, psichologines žinias, reikia pozityvimo, charizmos ir daug darbo“, - teigia Ana. Anot Vytauto, treneriai turi būti išlaikyti, negrubūs, bet nebijantys pasakyti ir griežtesnio žodžio. Svarbiausia nepamiršti, kad kiekvienas žaidėjas gali, tik visiems reikia skirtingo laiko. Vaikus būtina skatinti susipažinti su sporto šaka, stebėti žolės riedulio video internete, bendrauti tarpusavyje.
Jaunieji klubo sportininkai
Luko Repšio nuotrauka
Panevėžio klubo idėja gana inovatyvi - klubo treneriai siekia būti atviri visiems, ypač vaikų tėveliams, kurie yra didelė bendruomenės dalis.
„Tėvai yra tie patys antri treneriai. Tai kiek naujoviškas formatas Lietuvoje, kai tėvai įsitraukia į klubo gyvenimą. Vaikams reikia begalinės kantrybės ir dėmesio, kokią, pavyzdžiui, turi gerbiamas treneris Vytautas Vilipas. Taip ir turėtų būti - vieni yra treneriai vaikams, o kiti yra treneriai suaugusiems, kurie prideda strategijos, profesionalumo ir paruošia suaugusių meistrų komandas“, - dalijasi Vytautas.
„Mūsu klube svarbiausia motyvacija, esame atviri visiems, o tėveliai didelė mūsų bendruomenės dalis. Esame demokratiški, todėl sprendimus priima visi klubo nariai. Tėveliai padeda, o mes stengiamės juos įtraukti į klubo veiklą. Organizuojame Šeimos turnyrą ir pikniką, kad visi galėtų išbandyti žolės riedulį ir pabūti kartu“, - antrina Ana.
Pirmosios vaikų treniruotės kartu
Galvodami apie žolės riedulio ateitį Lietuvoje, Panevėžio klubo atstovai žolės riedulio bendruomenei linki dirbti kartu, be pykčių, su pagarba, dėl vaikų, o ne tik dėl rezultatų.
„Mes žolės riedulį kiek galime, tiek populiariname - keliaujame į visus renginius, reklamuojame, didiname žinomumą. Artimiausiu metu planuojame žolės riedulį pristatyti ir Autistų mokykloje. Būkime vieningi vienam tikslui. Skatinkime jaunus žmones sportuoti, tapti treneriais, dirbti žolės riedulyje, skatinkime žmonių tarpusavio santykius, nes tai svarbiausia. Ir taip žolės riedulys Lietuvoje tik populiarės“, - sako komandos treneriai.
„Ačiū visiems už palaikymą, visi padeda, kas kiek gali, mes tai labai vertiname“, - dėkoja Vytautas.
O mes Lietuvos žolės riedulio federacijos ir bendruomenės vardu dėkojame už jūsų darbą ir džiaugiamės, kad jums pavyko žolės riedulį grąžinti į Panevėžį. Linkime sėkmės tolimesnėje klubo plėtroje ir gyvenime!